Diena be interneto

foto

Diena be interneto ir technologijų. Ar tai būtų iššūkis? O gal išbūti dieną be interneto visai lengva?
Pirmą kartą apie tai susimąsčiau 2012 m., perskaičiusi eksperimento su 12-18 metų paaugliais rezultatus: 68 paaugliai (31 berniukas ir 37 mergaitės) turėjo išbūti 8 valandas vieni, be jokių komunikacijos priemonių (telefono, interneto) ar technologijų (TV, radijo, kompiuterio ir pan.). Eksperimento dalyviai galėjo veikti ką nori ir, jeigu norėjo, galėjo žymėtis pastabas apie kylančias mintis ar jausmus. Dalyvavimas eksperimente būdavo stabdomas, jeigu dalyviai susidurdavo su dideliu nerimu ar kitomis stipriomis neigiamomis emocijomis. Iš 68 paauglių tik 3 (du berniukai ir viena mergaitė) sugebėjo aštuonias valandas išbūti vieni ir sėkmingai pabaigė eksperimentą. 7 paaugliai ištvėrė penkias (ir daugiau) val. Beveik visi dalyviai teigė jautę nerimą, baimę, „kad tuoj sprogs galva“, trims paaugliams buvo kilę minčių apie savižudybę, dauguma norėjo nusnausti, bet nesugebėjo užmigti. Vienas iš dviejų berniukų, sėkmingai išbuvusių 8 valandas, visas aštuonias valandas klijavo laivo modelį, buvo išėjęs pasivaikščioti su šuniu. Kitas peržiūrėjo ir sutvarkė savo kolekcijas, o vėliau persodino gėles. Šie berniukai vieninteliai eksperimento metu nepatyrė neigiamų emocijų, jiems nebuvo kilę „keistų“ minčių.

Pastaruoju metu teko daug skaityti apie tai, kaip internetas ir mobilieji telefonai keičia mus ir mūsų elgesį. Leo Burnett ir Pew Internet & American Life Project tyrimo duomenimis, 92 proc. Niujorko gyventojų rytą pradeda ne nuo kavos ar meditacijos, bet nuo išmaniojo telefono: dažniausiai apklaustieji pasitikrina el. paštą (67 proc.) ir Facebooką (40 proc.). Vidutiniškai į telefono ekraną per dieną pasižiūrima 150 kartų, net ir tais atvejais, kai nėra gauta jokio pranešimo. Gal ir nenuostabu, kad pasaulyje sparčiai populiarėja skaitmeninės detoksikacijos (digital detox) programos, kai žmonės atsijungia nuo interneto dienai, savaitei ar visam mėnesiui. JAV net yra Nacionalinė atsijungimo diena.

Seniai mąsčiau, kad ir man reikėtų pasidaryti tokią dieną be interneto. Nesu iš tų žmonių, kurie pasitikrina paštą kartą per dieną ar neturi paskyrų socialiniuose tinkluose. Mano atvejį labiau galima apibūdinti fraze: „Daktare, jeigu išgydysite man nuo interneto priklausomybės, įtrauksiu jus į draugus“ 🙂 Tad atsijungimą nuo interneto vienai dienai vertinau kaip iššūkį sau. Žinoma, didesnis iššūkis būtų savaitė be interneto, bet juk reikia nuo kažko pradėti, ar ne? Taigi nieko nelaukdama nutariau praleisti kovo 19 dieną, šeštadienį, be interneto, telefono ar kompiuterio (planas minimum buvo 8 valandos). Iš vakaro perspėjau vyrą (kad būtų didesnė motyvacija tęsti eksperimentą) bei paprašiau kolegos Pauliaus įkelti už mane nuotrauką į „Pokyčių meistrų“ Instagramą. Taip pat įdėjau planšetę į stalčių, kad neblaškytų dėmesio. Tuo ir apsiribojo mano pasiruošimas skaitmeninei detoksikacijai.

Prieš užmigdama dar svarsčiau, ką veiksiu šeštadienį, kaip reikės ištverti tas valandas. Būtent „ištverti“, o ne „praleisti“, taigi lyg ir nusiteikinėjau, kad bus sunku, kaip tiems paaugliams iš aukščiau minėto eksperimento. Išaušo šeštadienio rytas. Paprastai ryte neskubėdama pusryčiauju ir tuo pačiu pasitikrinu, kas naujo įvyko pasaulyje: el. paštas, FB, Instagramas, G+, prenumeruojami RSS, du naujienų portalai ir dar keli puslapiai. Taip nepastebimai praeina valanda, kartai daugiau. Turbūt tai buvo sunkiausias momentas per visą dieną – pirmą kartą keisti seniai susiformavusį įprotį, nes nėra ką skaityti. Jaučiau šiokį tokį susierzinimą, tačiau tęsiau eksperimentą, ir kuo toliau, tuo lengviau sekėsi.
Ką veikiau? Vietoj įprasto rytinio ritualo perskaičiau žurnalą, buvau valandai išėjusi pasivaikščioti po mišką, gaminau ir valgiau pietus, o vėliau ir vakarienę, perskaičiau knygą, miegojau (ne iš nuobodulio – visada, jeigu turiu galimybę, miegu po pietų), žaidžiau su kate, tvarkiausi, piešiau.

Kaip jaučiausi ir ką mąsčiau? Visą dieną stebėjau ir analizavau kylančias mintis ir jausmus. Jaučiau nedidelį susierzinimą, kad negaliu veikti ko noriu ir taip, kaip įpratus. Pvz., negalėjau pasižiūrėti recepto internete ar peržiūrėti kitų žmonių atsiliepimų apie naujausią Murakamio knygą, kurią kaip tik skaičiau eksperimento metu. Jaučiau šiokį tokį nerimą, susijusį su tuo, kad „o gal atėjo koks nors svarbus ir skubus pranešimas?“. Nerimas greitai dingo, nes pagalvojau, kad jeigu žinutė išties skubi ir svarbi, gausiu ją kitais kanalais. Galvojau apie tai, kiek laiškų ir kitos informacijos bus rytoj, kiek visko tikriausiai įvyko pasaulyje per šią dieną… Kai praėjo 8 valandos ir formaliai būčiau galėjusi eksperimentą nutraukti, pajutau palengvėjimą ir džiaugsmą, jog man pavyko ir kad visai nebuvo sunku, bet dar tęsiau eksperimentą.

Kai diena baigėsi, įvertinau, kaip man sekėsi, ką nuveikiau. Supratau, kad mano fantazijose viskas atrodė daug sunkiau ir baisiau (kaip kad dažnai būna, kai mąstome apie kokius nors pokyčius) ir diena be technologijų iš tikrųjų nelabai skyrėsi nuo įprastos dienos. Tačiau tai neabejotinai buvo įdomi patirtis, paskatinusi įsigilinti į tai, kiek šiuolaikinis žmogus yra priklausomas nuo technologijų. Nuo šiol bandysiu šeštadienius skirti tokiam „skaitmeniniam šabui“, o gal kažkada pasiryšiu ir ilgesniam eksperimentui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s