Kodėl motyvacija nemotyvuoja?

JuraJeigu jus įkvepia motyvaciniai filmukai, mokymai ir knygos, bet jūsų gyvenimas visiškai nesikeičia arba keičiasi, bet labai mažai ir lėtai, tai šiandien siūlau motyvacinį straipsnį, kuriame motyvuosiu jus pamiršti motyvaciją.


Kantrus geriau už drąsų, ir save kontroliuojantis geriau už miestų užkariautoją.

Saliamonas


Internetas ir knygynų lentynos lūžta nuo gausybės motyvacinių produktų, skirtų įkvėpti mus naujam gyvenimui ir dideliems laimėjimams. Tačiau kodėl situacija, kuri teoriškai turėtų atnešti naudos, daugeliui tapo savotišku prakeiksmu, sukūrusi krūvą nepatenkintų žmonių, nuolat svajojančių apie kelionę, planuojančių maršrutą, bet taip niekad ir nepajudėsiančių iš vietos?

Daugeliui žmonių eilinės motyvacijos porcijos vartojimas tapo panašus į dozę narkomanui – nuo jos praeina abstinencijos sindromas, bet visa kita gyvenime lieka kaip buvę, išskyrus bejėgiškumo ir menkavertiškumo jausmus, kurie kažkodėl nuolat didėja. Ir norėdami pradėti judėti, atsikratyti tų jausmų, mes leidžiamės kitą motyvacijos dozę, šitaip atsidurdami užburtame rate.

Kodėl neturime drąsos pripažinti, kad motyvacija neveikia ir reikia ieškoti kito kelio? Kas galėtų mums padėti siekti tikslo taip, kad jis būtų pasiektas? 🙂 Kaip gi pagaliau pajudėti iš vietos ir pradėti iš esmės keistis ir keisti savo gyvenimą? Prieš atsakant į šiuos ir kitus klausimus, pirmiausia susitarkime dėl sąvokų: paprastumo ir aiškumo dėlei dėsiu lygybės ženklą tarp „motyvacijos“ ir „įkvėpimo“ bei tarp „drausmės“, „disciplinos“ ir „savikontrolės“ sąvokų.

Motyvacijos užduotis – sukurti mumyse emociją, kelti jausmų bangą, kad mes galėtume plaukti link išsvajotų tikslų. Tai banglenčių sportas ant bangos keteros, bet tikrai ne sunkus darbas irklais. Gražu, įdomu, lengva. Bet jei vandenyno bangos paprastai nesustabdomos, realybėje emocijos yra vienas iš labiausiai trapių, trumpalaikių ir nepastovių reiškinių. Galima kelias savaites ar mėnesius sėdėti ant kranto, bet taip ir nesulaukti bangų. Iš tiesų, mūsų gyvenimas ir yra paplūdimys su banglentininkais, kurių vienintelis užsiėmimas yra toks laukimas. Tik nedaugelis imasi irklų ir lėtai, bet nenumaldomai tolsta nuo vidutinybės ir tuštumos krantų.

Motyvacija yra populiari, bet ne todėl, kad ji veda prie rezultatų. Motyvacija yra populiari, kaip ir bet kuris kitas paprastas būdas. Deja, žmogaus prigimtis – ieškoti paprasto, bet ne teisingo kelio. Ir jei šis kelias sukuria bent kažkokią teisingo pasirinkimo regimybę, tikėtina, jis bus pasirinktas. Tačiau motyvacija nepalengvina ėjimo tuo keliu, ji tik dalina pažadus ir sukuria iliuziją, kad viskas pavyks lengvai ir maloniai. Žmogus, pagautas šių iliuzijų, nėra pasirengęs – nei protiškai, nei fiziškai – sunkumams ir kliūtims, kurių visada buvo, yra ir bus siekiant daugiau ar mažiau rimtų tikslų. Todėl mažiausias sunkumas gali sukelti norą pasitraukti į krantą ir laukti kitos geros bangos.

Taip, visiems patinka teigiami jausmai: džiaugsmas, emocinis pakilimas, laimė – ir tame nėra nieko blogo. Bloga naujiena yra ta, kad mes esame priklausomi nuo jų, o ne jie nuo mūsų. Tampame panašūs į girtuoklį, kuris be taurelės negali ir nenori dirbti.

Žinoma, mūrininkas ar vairuotojas negalės pasiteisinti įkvėpimo stoka, tačiau kūrybinių profesijų atstovai savo tingumui turi puikų alibi. Taip taip, man ir jums puikiai pažįstami „nėra motyvacijos“, „šiandien kažkaip niekaip nesusikaupiu“, „nėra nuotaikos“, „pradėsiu nuo kito pirmadienio“ ir pan. Įtariu, kad perskaitę šį sakinį pasakysite „ką ji čia nusišneka“, bet esu giliai įsitikinusi: mums nereikia įkvėpimo tam, kad pradėtume kurti.

Perfrazuodama Chucką Close’ą, galėčiau drąsiai teigti: įkvėpimas skirtas tinginiams, o visi kiti tiesiog dirba (jeigu kam įdomu, originalas skamba taip: Inspiration is for amateurs – the rest of us just show up and get to work).

Todėl siūlau nelaukti įkvėpimo ir susipažinti su tikrąja sėkmės karaliene. Ponios ir ponai, jūsų dėmesiui – drausmė (arba kitaip sakant, disciplina)! Skamba kaip kažkas iš viduramžių ir visai nepatraukliai, ar ne?

Skirtingai nuo motyvacijos, drausmei nereikia tinkamo oro ir tinkamos bangos. Jai nerūpi emocijos ir jausmai, jai jų nereikia, netgi priešingai – jausmai ir emocijos kaip tik atsiranda kartu su drausme ir padeda mums siekti tikslų.

Taip, drausmė neateina taip lengvai kaip įkvėpimas. Ji neatsiranda po filmuko, mokymų, seminaro ar knygos. Būdama maža ir silpna, ji sunkiai brenda per tinginystės, baimės ir “nenooooriu“ pelkę. Bet drausmės galima išmokti, o tada, augdama ir įgaudama pagreitį, ji jums padės susitvarkyti su visomis kliūtimis kelyje į sėkmę ir savirealizaciją. Be to, laikui bėgant drausmė reikalaus iš jūsų vis mažiau pastangų ir dėmesio.

Drausmė turi tik vieną trūkumą: tai teisingas, tačiau sunkus kelias. Todėl ji ne tokia populiari kaip motyvacija ir apie ją prikurta daug mitų. O apie juos skaitykite kitame mano straipsnyje, kurį parašysiu, emmm, kažkada.. kai tik susikaupsiu 🙂

4 komentarai “Kodėl motyvacija nemotyvuoja?

  1. Kaip tik straipsnyje ir pritrūko daugiau dėmesio skirti drausmei ir disciplinai, nes toks jausmas, jog teksto gale, autorė pabėgo, kadangi nežinojo, kaip daugiau apie tai papasakoti.
    Toks mano jausmas perskaičius šį straipsnį.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s